Buvau nustebintas, kad Lietuvos profesionalai finansininkai pastarosiomis savaitėmis tik puse lūpų užsimindavo apie JAV siaučiančią prastą nekilnojamo turto (NT) krizę. Biržų apžvalgose prabėgomis būdavo paminimi „šiokie tokie nesklandumai JAV“, „nedideli neramumai nekilnojamo turto rinkoje“ ir pan. Tik rugpjūčio 18 d. savaitinėje biržos apžvalgoje V. Jonutis patvirtino, kad Vakarų fronte nieko gero ir kad panašios nuotaikos juntamos ir Lietuvos biržoje. Kadangi net vieni įtakingiausių profesionalų Lietuvos finansų rinkoje apie įvykius JAV prabilo taip vėlai, nujaučiu, kad spauda ir kiti žinių šaltiniai taipogi per daug nenagrinėjo šios situacijos. Todėl, kol dar neprasidėjo studijos ir dar yra šiek tiek laiko, pabandysiu pateikti sutrauktą Vakarų spaudos apžvalgą bei savo nuomonę šiuo klausimu. Kadangi tema išties svarbi, situacija vis dar aktyviai besivystanti, o pasekmės jaučiamos nuo Niujorko iki Tokijo, būtų šaunu, jei pasidalintumėt savo mintimis ir argumentais.
JAV, Anglijoje, Japonijoje, Vokietijoje ir kitose išsivysčiusiose finansų rinkose jau eilę metų sėkmingai vystoma prekyba kompanijų rizika (t.y. tikimybe, kad kompanija bankrutuos, nesugebės išmokėti pasiskolintų sumų skolintojams ar tiesiog praras skolinimosi metu turimą kredito reitingą). Nenoriu pasakoti apie tokioje rinkoje naudojamus išvestybinius produktus (tai nėra šio straipsnio tikslas ir tam prireiktų ne vieno tokio straipsnio), todėl tik pateiksiu kelis skaičius, kad susidarytumėte nuomonę apie šios rinkos dalies mąstą. Išvestybinių popierių (IP) biržos ir užbiržinės rinkos dydis šiemet visame pasaulyje buvo apie 370 trilijonai JAV dolerių (258 trilijonai prieš mažiau nei 2 metus). Vien tik kredito IP (angl. credit derivatives) rinka, kurioje ir prekiaujama firmų rizika, 2004 – 2007 m. šoktelėjo nuo 3 iki 20 trilijonų JAV dolerių. Akivaizdu, kad idėja atskirti firmos nuosavybę ir jos rizikingumą bei galimybė tuo prekiauti pasirodė labai patrauklios. Didėjant apimtims, didėjo ir kredito IP įtaka kitiems prekiaujamiems produktams ir bendrai ekonomikai.
Kaip žinia, JAV gyventojai paprastai vartoja pasiskolintus pinigus, drąsiai ima paskolas didesnėms išlaidoms padengti. Kadangi būstų kainos pastoviai kilo, paskolos jiems pirkti buvo itin patrauklios. Jei kartais pirkėjas nebegalėdavo išmokėti paskolos, būstas galėjo būti parduodamas (už jau žymiai didesnę kainą), skirtumas tarp dabartinės ir pirkimo kainos būdavo panaudojamas paskolai padengti, o už likusią sumą buvo perkamas naujas būstas. Ilgainiui išsivystė specifinė prastos kredito istorijos NT rinka (angl. sub-prime mortgage), kurioje paskolos būdavo teikiamos net esant didelei tikimybei, kad būsto pirkėjas nesugebės išmokėti paskolos (neretai tai būdavo tiesiog akivaizdu). Viskas buvo grindžiama tuo, kad būsto kainos auga ir priaugęs skirtumas išspręs nemokumo problemą.
Atspindėdamos NT rinką, finansų rinkos sparčiai vystė kredito IP, kurių vertės susietos su nekilnojamo turto kainomis. Nauji strukturizuoti produktai (angl. asset-backed securities – ABS, collateralized debt obligations – CDO) leido bankams dirbtinai pagerinti produkto kredito reitingą, sujungiant kelis prasto reitingo produktus į vieną, taip sumažinant tikimybę, kad visas naujasis produktas praras savo vertę. Kredito institucijos (Fitch, Moody‘s, S&P) tokiems produktams, kurių pamatiniai kredito reitingai buvo gana silpni, suteikdavo gerus reitingus, pastarųjų palūkanų normos buvo žemos, ir finansinės institucijos mielai jais prekiavo, naudojo skolinantis didžiules sumas perkant milžiniškus objektus ar pradedant naujus verslus. Tuo pačiu metu, JAV federalinis rezervų bankas (Fed) pastoviai kėlė bazinę palūkanų normą, taip bandydamas pristabdyti ekonomikos augimą ir saugodamas ją nuo „perkaitimo“ – skolintis buvo vis brangiau, bet, augant NT kainoms, visa tai mažai įtakojo investuotojų veiksmus.
Deja, šių metų pradžioje JAV būstų kainos nustojo augti, o kai kur – ir smarkiai kristi (sklinda gandai, kad kai kurių būstų kainos nuo metų pradžios jau nukrito daugiau nei 30%). Natūralu, kad pirmieji tai pajuto sub-prime rinkos dalyviai: pardavus būstą, tapo nebeaišku, ar bus iš ko atmokėti paskolą. Skirtumas tarp Fed ir ECB rekomenduojamos bazinės ir bankų reikalaujamos palūkanų normos išaugo atitinkamai iki 0.75% JAV ir iki 0.7% Europoje, taip atspindėdamas bankų išaugusį nepasitikėjimą paskolomis. Netrukus paaiškėjo, kad dauguma finansų rinkos dalyvių (ne tik JAV) prekiavo su NT kainomis susietais instrumentais, o pati sub-prime NT rinka pasirodė esanti žymiai didesnė, nei tikėtasi. Dėl tvyrančios nežinios, kokio iš tiesų dydžio yra krizės krečiama rinka, kiek firmų joje dalyvauja ir kaip toliau pasisuks įvykiai, kredito IP kainų amplitudės pasiekė rekordines aukštumas (Chicago Board Options Exchange Volatility Index VIX indeksas, matuojantis kainų kitimo staigumą ir taip indikuodamas rinkoje tvyrančią įtampą, rugpjūčio 16 d. staiga „šovė“ iki aukščiausio taško per paskutinius 5 metus), o visą kredito finansų rinką ištiko likvidumo krizė: staiga produktų, kurie dar neseniai turėjo puikius kredito reitingus ir buvo prekiaujami kasdien neregėtomis sumomis, nebeliko pirkėjų. Esant tokiai įtemptai situacijai, buvo praktiškai neįmanoma įvertinti sub-prime nekilnojamo turto, o juo labiau – su juo susijusių kredito IP. Prekyba CDO ir panašiais produktais praktiškai sustojo. Tokiu momentu labiausiai nukentėjo tie dalyviai, kurie privalėjo parduoti turimus IP ar sub-prime nekilnojamą turtą. Kadangi pirkėjai buvo visiškai pasyvūs, pardavėjams tekdavo sumažinti kainą iki absurdiško lygio.
Kitaip nei ankstesnės krizės JAV ir Vakarų Europoje, šioji pasižyėjo tuo, kad, naudojant sudėtingos struktūros kredito IP, rizika, o šiuo atveju ir nuostoliai pasiskirstė po daugelį firmų. Vieno produkto savininkai galėjo būti kelios firmos, ir šiuo metu yra beveik neįmanoma pasakyti, kuri iš jų nukentėjo labiausiai. Svarbu suprasti, kad šiandien JAV vartotojams paskolas netiesiogiai teikia ne JAV bankai, o Australijos fondai, Artimųjų Rytų investicinės firmos, Vokietijos vietiniai bankai (vok. Landesbank) ir t.t. Jie visi patyrė ir patirs nuostolių dėl JAV NT krizės. Kinijos bankas Bank of China šią savaitę pranešė, kad turi apie 10 mlrd. JAV dolerių investavęs į VP, susietus su JAV sub-prime NT rinka – dar vienas išskaidytos rizikos po visą pasaulį įrodymas. Dėl tokių neaiškumų kai kurie investuotojai šią krizę vadina pasitikėjimo arba įvertinimo, o ne likvidumo. Žemiau pabandžiau pateikti trumpą išklotinę, kaip JAV NT rinkos krizė jau spėjo paveikti įvairius sektorius JAV ir kitose šalyse.
Gelbėdamas rinką nuo likvidumo krizės, rugpjūčio 9 d. ECB „įšvirkštė“ 131 mlrd. JAV dolerių (trečdaliu daugiau nei po rugsėjo 11 d. atakų). Rugpjūčio 9 ir 10 dd. Fed ir ECB kartu suteikė apie 277 mlrd. JAV dolerių, taip bandydami atgaivinti sustojusią vieno aktyviausių finansinių sektorių prekybą. Centriniai bankai Kanadoje, Japonijoje, Australijoje ir kitose šalyse darė tą patį. Negana to, Fed sumažino diskonto palūkanų normą, kuria bankai gali skolintis iš Fed iki 3 mėnesių laikotarpiui, nuo 6.25% iki 5.75%. Taip Fed netiesiogiai konstatavo, kad suteikti 277 mlrd. JAV dolerių nedavė reikiamo rezultato, ypač prekiaujant 1 ir 3 mėnesių trukmės kredito IP. Kadangi bazinė palūkanų norma – pagrindinis Fed monetarinės politikos įrankis – liko nepakitusi, tikėtina, kad sumažinta diskonto norma neturės didelės įtakos, o tiesiog laikinai nuramins rinkas. Diskonto norma yra vis tiek aukštesnė nei bazinė palūkanų norma (5.25%) ir bankai paprastai skolinasi iš centrinio banko tik kraštutiniu atveju, todėl kiekvienas, pasinaudodamas sumažinta diskonto norma, patvirtina, kad turi likvidumo problemų ir taip kenkia savo įvaizdžiui. Nepaisant to, iki šiol sumažinta diskonto norma pasinaudojo keli didžiausių JAV bankų: Deutsche Bank, JPMorgan, Citigroup, Bank of America ir Wachovia.
Skaitant šį ir kitus straipsnius, turbūt ne vienam kyla klausimas, kaip su šitiek žinių, informacijos ir technologijų, finansų rinka nesugebėjo numatyti artėjančios krizės. Išties, ankstyvą pavasarį paklausiau Goldman Sachs darbuotojo Frankfurte, ar jie nesibijo galimos krizės JAV sub-prime NT rinkoje ir galimų pasekmių Europoje. Tuomet Goldman Sachs profesionalai dar buvo visiškai ramūs. Ben Bernanke, Fed vadovas, nereiškė jokių neramumo žymių net birželio 5 d. Ar tai buvo neapdairu? Goldman Sachs modeliai apskaičiavo, kad pastarųjų savaičių įvykių tikimybė lygi 0,000…0006 (138 nuliai prieš 6). Žemiškais terminais tariant, tokie nesklandumai turėtų įvykti maždaug kas 100 tūkstantmečių. Matant tokius skaičius, vargu, ar kas būtų tikėjęsis, kad tai įvyks būtent dabar ir taip staigiai.
Akivaizdu, kad naujų strukturizuotų investicinių instrumentų rinkoje dar ne viskas išnagrinėta ir apskaičiuota. Net geriausi profesionalai dar nežino visų produktų, kuriais jie prekiauja kasdien, subtilybių. Nesugebėdami tinkamai apsisaugoti nuo galimų kainų svyravimų, bankai ir fondai gali patirti didžiulius nuostolius. Ši baimė verčia kai kuriuos greitai parduoti turimus instrumentus, taip iššaukiant tik dar didesnę krizę.
Įdomu ir tai, kad likvidumo krizė ištiko tą investicijų rinkos dalį, kuri paprastai būna pati likvidžiausia – instrumentus, kurie naudojami skolinantis ir skolinant kitiems bankams kasdien.
Galiausiai šiuo metu visiškai neaišku, kas ir kiek nukentėjo. Baiminamasi, kad didžiausius nuostolius patirs tie, kurie prekiavo strukturizuotais IP, mažiausiai suprasdami jų rizikingumą ir galimas pasekmes. Retas kuris abejoja, kad dar ne viena kompanija gali išnykti iš gyvuojančių sąrašo, o tūkstančiai darbuotojų išeiti į gatves.
Jei manote, kad blogiausia jau baigėsi – teks nusivilti. Pirma, kaip jau minėjau, niekas nežino, kiek nuostolių bus patirta ir kas juos patyrė. Antra, dauguma fondų ir investicinių bankų leidžia išimti investicijas tik kartą per mėnesį ar ketvirtį. Taigi nors dabar situacija gali atrodyti rami, staigūs ir nervingi didžiųjų investuotojų veiksmai gali iššaukti naujas panikos bangas. Trečia, akivaizdu, kad NT krizė paveiks ne vieno banko ar fondo finansinius rezultatus. Tikslius skaičius pamatysim jiems skelbiant trečio ketvirčio rezultatus. Jei jie bus blogesni, nei rinka tikisi, akcijų kainos gali kristi dar žemiau (rugpjūčio 8 – 16 dd. Dow Jones Industrial Average, NASDAQ Composite ir S&P500 indeksai nukrito po maždaug 6%). Rugsėjo 18 d. Fed susirinkimo metu bus nustatyta bazinė palūkanų norma (spėjama, kad ji bus sumažinta iki 5%, leidžiant bankams lengviau skolintis ir taip skatinant jų aktyvumą). ECB naują palūkanų normą nustatys rugsėjo 6 d.
Akivaizdu, kad krizė dar nesibaigė. Bankai vis dar nervingi, patys rizikingiausi produktai vis dar beveik neprekiaujami. Ateinančiomis savaitėmis norėdami įvertinti rinkos nuotaikas, galite tai daryti trimis būdais. Pirma, sekite pagrindinius JAV ir Europos indeksus. Kilimas gali padėti greičiau išbristi iš NT krizės, ilgalaikė stagnacija ar kritimas gali pavirsti į bankų krizę. Antra, stebėkite pokyčius JAV obligacijų rinkoje. Kylanti obligacijų kaina (kaip, pavyzdžiui, viename iš auščiau matytų grafikų) reiškia, kad investuotojai pereina iš akcijų į obligacijas (angl. “flee to quality”) – tikimasi nervingų prekybos dienų. Trečia, stebėkite bendrus rizikos indikatorius, pavyzdžiui Japonijos jenos santykį su JAV doleriu.
Kad ir kas benutiktų JAV ar net Vakarų Europos NT rinkose, Lietuvoje tiesioginio poveikio bus maža, nebent jautrieji spekuliantai vėl sugalvos įnešti šiokį tokį šurmulį. Bet kuriuo atveju, įvykiai už Atlanto pažeria gausybę pamokų, kurios praverstų ne vienam. “Nori išmanyti geologiją – analizuok žemės drebėjimus; nori išmanyti finansus – analizuok Didžiąją Depresiją” (Ben Bernanke).
Straipsnyje panaudota informacija iš: